2010-08-21, 05:00
Pasaulį apiplaukusi R.Varnaitė: po burėmis – lyg rojuje [2]
Vadino pakvaišėliais
– Ar būdami vandenyne sekėte šalies politines, ekonomines naujienas?
– Tiesą sakant, ne. Žinojome tik tiek, kiek parašydavo draugai, artimieji.
– Tai net nežinojote, jog Lietuvą užklupo krizė?
– Tokių naujienų išvengti nepavyko, nes jos tarsi sklandė ore.
– Pasirinkote gerą būdą ją išgyventi – būti jachtoje tol, kol krizė praeis.
– Draugai juokais pyko ant mūsų. Sakė, kad esame blogiečiai, nes nujautėme, jog bus krizė, jiems nieko nepasakėme, o patys palikome darbus ir išplaukėme. Tiesą sakant, kai metėme darbus, visi galvojo, kad esame pakvaišę. Aš dirbau architekte nemažoje įmonėje, Egoi, kuris yra elektronikos inžinierius, turėjo gerą darbą didelėje tarptautinėje kompanijoje. Jau išplaukę po kurio laiko sužinojome, kad iš Egoi darbovietės atleido apie šimtą žmonių, iš mano įmonės – apie dešimt. Kas žino, jei būtume likę, gal ir mes būtume netekę darbo.
– Supratau, kad prieš leidžiantis į odisėją turėjote tvirtą pagrindą po kojomis. Papasakokite apie save.
– Gimiau Klaipėdoje, čia gyveno mano tėvai. Kai man buvo puspenktų metukų, persikraustėme į Kintus. Miestelio mokykloje baigiau aštuonias klases, o brandos atestatą gavau Šilutės mokykloje. Kintuose yra nepaprastai nuostabi dailės mokykla, kurią lankiau ir aš. Kai reikėjo rinktis, kur studijuoti, svarsčiau apie dailės studijas, tačiau ir kiti paprotino, ir pati supratau, jog iš meno duonos nevalgysiu. Todėl pasirinkau viduriuką – architektūrą. Galvojau, kad lengviau bus rasti darbą, nes žmonės visuomet statysis namus. Kauno technologijos universitete baigiau architektūros ir bakalauro, ir magistro studijas. Po jų išvykau į Ispaniją.
– Šią šalį pasirinkote todėl, kad Egoi – ispanas?
– Tikrai ne. Dar studijuodama pagal mainų programą mokiausi Portugalijoje, Lisabonoje. Mane sužavėjo saulė, pietų klimatas, kultūra, žmonių mentalitetas. Ispaniją pasirinkau, nes ispanų kalba man priimtinesnė nei portugalų, kurios galutinai ir neišmokau. Kai grįžau iš Portugalijos, Vytauto Didžiojo universitete buvo organizuojamos specialios ispanų kalbos pamokos, tad kibau į mokslus. Ir taip sutapo, kad tuo pačiu metu susipažinau su Egoi, nes jis pagal mainų programą mokėsi Lietuvoje.
Supažindino argentinietė
– Kokia jūsų pažinties su Egoi istorija?
– Tikrai niekuo ypatinga. Mus supažindino viena bendra draugė argentinietė, o toliau viskas rutuliojosi taip, kaip ir kitos istorijos. Galbūt skirtumas tik toks, kad Egoi grįžo į Ispaniją, o aš likau Lietuvoje, nes norėjau baigti mokslus. Draugavome per atstumą. Pabaigusi universitetą, išvažiavau į Ispaniją, tačiau ne iškart pas Egoi. Metus gyvenau ir dirbau Barselonoje ir tik tada, kai visiškai gerai kalbėjau ispaniškai, atvykau pas jį.
– Nors su Egoi draugaujate jau kelerius metus, akivaizdu, kad didžiausias santykių išbandymas buvo dveji metai jachtoje.
– Na, jis dabar tikrai išbandytas ir patikrintas visapusiškai. Mes juokaujame, kad kai kurios poros per dvidešimt metų nepraleidžia tiek laiko kartu, kiek mums teko per dvejus metus. Juk visą tą laiką buvome kartu 24 valandas per parą. Ir kažkaip viskas buvo gerai, barnių ir sunkumų nekilo. Tačiau visiems buvo kur kas įdomiau, kaip Egoi jautėsi vienoje jachtoje kartu su merginos tėčiu. Prisipažinsiu, jog nerimo dėl jų bendravimo buvo, juk visada gali atsirasti trintis. Tačiau galvojome, kad jei nepatiks, nesiseks bendrauti, su Egoi visada galime išlipti kokiuose Kanaruose, palinkėti tėčiui sėkmės, ir viskas. Tačiau to neprireikė.
– Kokie jūsų ateities planai, neskaitant to, kad jau pradėsite rengtis naujai kelionei aplink pasaulį?
– Dabar dar esame šiek tiek pasimetę. Galvojame, kad atsakymas į klausimą apie ateitį ateis tada, kai reikės. Artimiausi planai – labai žemiški. Ketiname grįžti į Ispaniją, ieškotis darbų, nes be pinigų juk neišgyvensi. Su Egoi norime parašyti ir išleisti kelionių patarimų knygą. Kas paskui – nežinau, bet gal vėl atsiras kokių nors idėjų. Galbūt mudviejų kelionė aplink pasaulį neprasidės taip greitai, tačiau jachtos jau pradėsime ieškoti.