Jūra

Užsidegimas: tvirtai ant žemės stovinčios 28 metų architektės R.Varnaitės akys ima žibėti, kai ji pradeda pasakoti apie didžiausią savo pomėgį – buriavimą.
© Vytauto Liaudanskio nuotr.

Skaityti komentarus
Spausdinti   Papildyti straipsnį

„Gal galėtume susitikti kuo anksčiau, nes šiandien dar norėčiau išplaukti į marias“, – paprašė vos prieš savaitę iš dvejus metus trukusios odisėjos grįžusi kintiškė Rasa Varnaitė, kuri į kelionę leidosi su tėčiu Andriumi ir draugu ispanu Egoi. 28 metų mergina tapo pirmąja lietuve, jachta apiplaukusia pasaulį.

Parviliojo anūkė

– Krante esate vos kelias dienas, o jau spurdate šokti į jachtą ir buriuoti. Negi per dvejus metus neatsibodo vanduo, bangos, vėjas?

– Buriavimas – kaip narkotikai, kartą pabandai ir negali sustoti. Manau, kad visi buriuotojai tai supranta. Grįžus norėjosi kelias dienas pabūti namuose, tačiau paskui vėl imi žiūrėti į horizontą, norisi plaukti, užuosti vandens kvapą.

– Kelionė paties pastatyta jachta „Ragainė II“ aplink pasaulį buvo jūsų tėvo Andriaus Varno svajonė. Kaip su draugu atsidūrėte tėčio jachtoje ir joje praleidote dvejus metus ir 19 dienų?

– Tikra tiesa, kad tėtis svajojo apiplaukti aplink pasaulį. Mes su draugu taip pat mėgstame keliauti, tad stengiamės išnaudoti kiekvieną galimybę. Metus prieš tą kelionę aš, tėtis, mama, brolis su šeima ir mano vaikinas Egoi leidomės jachta į dviejų savaičių išvyką Švedijos krantų link. Egoi tuomet pirmą kartą buvo laive, bet viskas buvo gerai – jūrligė neužpuolė, jis susižavėjo jūra. Po metų, kai tėtis pasidalijo savo idėja apiplaukti pasaulį, Egoi mane paragino, kad prisijungtume ir mudu. Plaukti kartu buvo draugo idėja, nes aš nelabai suvokiau, kad tai gali įvykti.

– Matyti, kad jumyse dar gyvi kelionės įspūdžiai, kurių tikriausiai užteks daugybei metų.

– Nuplaukėme apie 30 tūkst. jūrmylių, aplankėme per 40 įvairiausių šalių, todėl įspūdžių tiek daug ir jie tokie geri, kad dabar turiu vienintelį norą – pakartoti kelionę aplink pasaulį. Tačiau norėtųsi, kad jachta būtų nors šiek tiek didesnė, nes ji tampa tavo namais. Be to, reikėtų ir daugiau laiko, neįsisprausti į iš anksto nusistatytus rėmus. Tuomet kelionė būtų dar įspūdingesnė, nes patinkančioje šalyje būtų galima praleisti daugiau laiko.

– Norite pasakyti, kad dvejų metų vandenynuose jums buvo per mažai?

– Pradinė idėja buvo tokia, jog kelionė truks trejus metus. Planavome pusę metų praleisti Australijoje. Ji iš mūsų aplankytų žemynų yra ekonomiškai geriausiai išsivysčiusi, todėl tikėjomės joje likti, pusę metų padirbėti, pasitaupyti pinigų ir keliauti toliau. Tačiau tėtis, matyt, tik išplaukęs į kelionę suvokė, kas yra dveji metai, kaip jis pasiilgs artimųjų. Be to, jam gimė anūkė – mano brolio dukrelė. Todėl visi kartu nusprendėme Australiją „prašokti“ ir į Lietuvą pabandyti grįžti su tiek pinigų, kiek turėjome.

Plaukus kirpo draugas

– Manau, ne tik man, bet ir daugeliui kilo klausimas, kiek kainavo kelionė jachta aplink pasaulį ir iš kur gavote pinigų?

– Aišku, jog tokia kelionė kainuoja, tačiau suma nėra kosminė. Nereikia laimėti aukso puodo, kad galėtum pasiryžti plaukti aplink pasaulį. Kai jau nusprendėme, jog leisimės į kelionę, su draugu metus taupėme. Tėtis, matyt, irgi bandė kaupti lėšas. Vėliau draugai patarė, kad galima ieškoti ir kitų pinigų šaltinių. Su Egoi parašėme projektą, kuriame pristatėme savo kelionę, maršrutą, tikslus. Kreipėmės į miestelio, kuriame gyvena Egoi, savivaldybę ir ji mums skyrė pinigų. Mus taip pat parėmė viena kompanija, kuri mūsų jachtoje instaliavo naują navigacinę sistemą, kad ją išbandytume. Pinigų kelionei skyrė ir tėčio draugai. Surizikavome ir į internetinį puslapį, kuriame rašėme kelionės dienoraštį, įdėjome banko sąskaitos numerį. Nustebome, bet žmonės aukojo pinigų, nors ir nedidelėmis sumomis. Stebino tai, kad sulaukėme paramos, nors ir nebuvome nusiteikę atlikti jokio žygdarbio, juk į kelionę leidomės dėl savo malonumo.

– Pasakojote, jog malonių įspūdžių – apstu. Tačiau tikriausiai buvo ir sunkių akimirkų?

– Žinoma. Vienas sunkumų – artimųjų ilgesys. Tačiau mes turėjome radijo ryšį, tad galėjome radijo bangomis siųsti laiškus ir juos gauti. Taigi su artimaisiais nuolat bendravome. Aišku, be galo jų pasiilgome, bet apie tai negalvojome, nes taip galima ir išprotėti. Man sunku buvo, kai užklupdavo nepalankios oro sąlygos. Tikrai turėjau nemigos naktų, kai jachtą itin siūbuodavo. Tuomet pagalvodavau, ką aš čia darau, juk galėčiau ramiai miegoti lovoje namie. Tačiau dieną jūra nurimdavo ir tokios mintys išgaruodavo. Dar vienas nepatogumas – jachtoje neturėjome dušo. Todėl tik išlipę į krantą bėgdavome ieškoti gėlo vandens – dušo ar kokio krano. Juokėmės, kad mūsų kelionė buvo dušinis turizmas. Tačiau pripratau ir prie tokių nesklandumų. Žmogus yra tokia būtybė, kuri prie visko prisitaiko.

– Nors jachtoje praleidote daugiau nei dvejus metus, pro moteriškas akis neprasprūdo tai, jog grįžusi į Mingės uostą atrodėte puikiai, pavyzdžiui, šukuosena – lyg ką tik išėjus iš kirpyklos. Kaip jums tai pavyko?

– Labai paprastai. Kai išplaukiau, mano plaukai buvo ilgesni, normaliai kirpti. Tačiau kelionėje ėmė aiškėti, kad tokia šukuosena nepraktiška. Todėl plaukus nuo šonų nusiskutau pati, nusikirpau kirpčius, o galiukus patrumpindavo Egoi.