Jūra

Mūsų laikų grobuoniškumas

Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas tapo dar vienu išbandymu Kuršių marioms. Paskutiniais tarybiniais metais susiformavusi racionalios žvejybos sistema žlugo. Skubotai privatizavus žvejybos verslą, vietoje keturių valstybinių kompleksinių žuvininkystės ūkių su nebloga vidaus infrastruktūra įsisteigė kelios akcinės bendrovės ir susikūrė apie 90 individualių žvejybos įmonių.

Vėl prasidėjo stichinis, sunkiai kontroliuojamas veržimasis į Kuršių marias.

Ne tik išsiplėtęs žvejų verslininkų būrys, bet ir žvejų mėgėjų armija, kormoranų kolonijų atsiradimas lėmė, kad Kuršių mariose išseko praeivių žuvų – sykų, žiobrių, didstinčių ištekliai.

Iki šiol Kuršių mariose niekada nebuvo tokių menkų ungurių išteklių.

Vien seklioje Lietuvos Kuršių marių dalyje išgyventi didžiulei armijai žvejų neįmanoma.

Mūsų laikais Kuršių mariose labiausiai nukentėjo Drevernos ir Rusnės žvejai. Jie ir tarybiniais laikais nebūtų išgyvenę iš to, ką sugaudavo Lietuvos vandenyse.

Tačiau tuomet sienos buvo atviros, ir Lietuvos žvejai apie 50 proc. laimikio parsiplukdydavo iš gilesnių Kaliningrado srities vandenų.

Ne uosto gilinimas kaltas

Apibendrinant istorinius Kuršių marių raidos tarpsnius, galima daryti išvadą, kad laimikius šiame baseine formuoja ne uostų plėtra, ekologiniai pokyčiai, o valdžios politika, kuri ignoruoja ichtiologijos mokslo rekomendacijas.

Nenorėčiau sutikti su dabar dažnais teiginiais, kad visų žvejų bėdų kaltininkas yra gilinamas Klaipėdos uostas, kuris neva praleidžia į Kuršių marias didesnius kiekius sūrainio su raudonųjų dumblių planktonu. Ir tai neva stumia gėlavandenes žuvis į gilesnius ir platesnius Kaliningrado srities vandenis.

Geriausias pavyzdys, kad tokie teiginiai yra laužti iš piršto, yra Aistmarės arba vadinamasis Kaliningradskij zaliv. Sezoniniai jūrinio vandens proveržiai gilia Baltijsko laivų protaka plinta iki Aistmarių Lenkijos dalyje. Tačiau žuvys Aist-marėse pasižymi geresniu augimu, aukštesniais įmitimo rodikliais.

Mokslininkai ir žuvininkai laikosi vieningos nuomonės, kad sūraus vandens įsiveržimas skatina žuvų pašarinės bazės įvairovę. Tai yra ypač aktualu karšiams, sterkams, unguriams.