2011-10-10, 14:32
Grobuoniškos invazijos į Kuršių marias
© Vidmanto Matučio nuotr.
Esu taikomosios verslinės ichtiologijos specialistas, per 55 metus gyvenu Rusnėje, sukaupiau žinių apie žuvininkystės raidos Kuršių mariose istoriją ir galiu daryti išvadą, kad niekas – nei pragaištingi pokyčiai gamtoje, nei Klaipėdos uosto plėtra – šio telkinio taip neniokojo, kaip žmonės.
Žuvis išgelbėjo karas
XX amžiuje jau po Pirmojo pasaulinio karo prasidėjo Kuršių marių niokojimas. Karą pralaimėjusi Vokietija susidūrė su maisto produktų nepritekliumi. Buvo atsisakyta prieš tai praktikuotos geros žuvisaugos priemonių sistemos. Leista intensyvi žvejyba bradais, velkamaisiais pakrančių tinklais, didelio gabarito gaudyklėmis ir kitokiais įrankiais.
Tokia intensyvi, nereguliuojama žvejyba vyko du dešimtmečius. Vertingų žuvų ištekliai greitai pateko į depresinę būklę. Turtingą Kuršių marių pašarinę bazę – bentosą su planktonu įsisavino trumpo gyvenimo ciklo mažavertės žuvys.
Pagal pateiktus oficialius statistikos duomenis, 1927–1938 metais Kuršių mariose sugautos vertingos žuvys, tokios kaip lašišos, sykai, karšiai, sterkai, žiobriai, vėgėlės, lydekos, unguriai, salačiai sudarė vos 10,2 proc. laimikio. Vyravo pūgžliai, stintos, kuojos, ešeriai ir kitos menkavertės žuvys. Žuvininkai Kuršių marias vertino kaip pūgžlinį – stintinį vandens baseiną su miglota ateities perspektyva.
Antrasis pasaulinis karas ir lietuvininkų žvejų mobilizacija į Reicho karo tarnybą turėjo didžiulę įtaką Kuršių marioms. Nesikišant žmonėms, pati gamta pasirūpino, kad Kuršių mariose būtų atkurta vertingų žuvų populiacija.
Nepasotinamas godumas
1951–1957 metų laikotarpis parodė, ką Kuršių mariose gali padaryti nepasotinamas žmonių godumas.
Paplitus kalboms apie nepaprastą Kuršių marių žuvingumą, prie jų kūrėsi žvejų artelės ir kolūkiai. Lietuvos dalyje sukurtos septynios žvejų artelės, Kaliningrado dalyje – devyni žvejų kolūkiai.
Išbadėjusi tarybinė liaudis veržėsi į Kuršių marias dorėmis su dyzeliniais varikliais, trofėjiniais kateriais.
Atsirado iki kilometro ilgio traukiamieji vindiniai tinklai, įvairaus akytumo kaproniniai tinklaičiai, naujos efektyvios ungurinės gaudyklės.
Toks staigus veržimasis į Kuršių marias prasidėjo ištuštėjusiose lietuvininkų kaimuose apgyvendinus žvejus iš ežeringų Dzūkijos, Vilnijos kraštų. Prie Kuršių marių veržėsi žvejai netgi iš Pskovo, Juodosios jūros regionų.
Socialistinis lenktyniavimas, žuvų apsaugai per nerštą skirtų taisyklių stoka, žuvų laimikių pajamavimo kontrolės trūkumai, žvejybos reguliavimo klaidos greitai vėl pavertė Kuršių marias menkaverčių žuvų baseinu.
Žvejybos pikas buvo pasiektas 1954 metais. Po to sugaunamų žuvų kiekiai Kuršių mariose kasmet krisdavo tūkstančiais tonų.
Ką daryti, buvo sprendžiama 1957 metais Kaliningrade. Žuvininkystės mokslininkai, žvejai, partinės valdžios atstovai ilgai ginčijose, bet buvo nuspręsta radikaliai keisti žvejybos kryptis.
Nuo 1958 metų nustatyti vertingų žuvų – karšių, sterkų, žiobrių ir sykų išgaudymo limitai, žvejybos draudimo laikas nuo balandžio 20-osios iki rugsėjo 1-osios, uždrausti tralavimo tinklai, imtas reguliuoti tinklų akių dydis, sustiprinta inspekcinė žvejybos kontrolė.
Vertinu, kad mokslo rekomenduotais pagrindais pertvarkyta žvejyba 1960–1990 metais Kuršių marių ir Nemuno deltos žvejams vėl tapo pamatuota ir ekonomiškai naudinga.