Jūra

© Vidmanto Matučio nuotr.

Spausdinti   Papildyti straipsnį

Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos muziejus pasipildė unikaliu eksponatu – pirmojo šios mokyklos kursanto pažymėjimu. Jį mokyklai įteikė jau garbingo amžiaus sulaukęs jūrininkas.

Šešiametį sužavėjo jūra

Pirmąjį Lietuvos jūreivystės mokymų kursantą surado Lietuvos konsulu Kaliningrade dirbantis Vaclavas Stankevičius. Apsilankęs Kaliningrado jūrų kapitonų asociacijoje jis sužinojo, kad šios asociacijos pirmininkas 83 metų Eugenijus Muchinas buvo pirmasis 1948 metais įsteigtos jūreivystės mokyklos Klaipėdoje kursantas.

Iš pirmosios laivavedžių laidos, kurios 27 kursantai mokslus baigė 1951 metais, šiandien likę tik du – Kaliningrade gyvenantis E.Muchinas ir Jūrmaloje – Vladimiras Trušinas. Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos muziejui įteikiant pirmojo kursanto pažymėjimo originalą, abu pirmosios laidos kursantai susitiko Klaipėdoje.

“Eugenijus buvo mūsų kurso būrio vadas, todėl jam ir kliuvo pirmojo numerio pažymėjimas”, – prisiminė V.Trušinas.

Jo pažymėjimas buvo 20-asis. V.Trušinas po mokyklos aštuonerius metus dirbo žvejybos laivyne Klaipėdoje, po to tiek pat Rygoje, o paskui 25 metus buvo Baltijos Vakarų baseino saugaus plaukiojimo inspekcijos viršininko pavaduotojas.

Klaipėdos jūreivystės mokyklos pirmasis laivavedžių kursas buvo suformuotas iš atrinktų 13-os klaipėdiečių, 13-os rygiečių. E.Muchinas buvo išskirtinis kursantas ne tik dėl pirmojo numerio. Jis į Klaipėdą atvyko iš Kuibyševo, kur buvo pradėjęs mokytis karo aviacijos mokykloje.

“Kai būdamas šešerių metų pirmą kartą išvydau Juodąją jūrą, pasakiau sau, kad būsiu jūrininkas”, – prisiminė E.Muchinas.

Tai, kad prestižinę karo aviacijos mokyklą iškeitė į tuomet jūreivystės technikumą, E.Muchinas aiškino tuo, jog norėjęs būti tik jūrininku.

52 metus – kapitonas

E.Muchinas tik prieš tris mėnesius baigė savo darbo karjerą. Pastaruosius 10 metų jis dirbo Kaliningrade esančiame Okeonologijos institute kapitonu stažuotoju.

E.Muchino biografijoje iš 60 darbo metų net 52 yra susiję su kapitono rangu. Į laikotarpį, kai nedirbo kapitonu, įeina pirmieji metai po jūreivystės mokyklos ir penkeri metai, kai dirbo plaukiojančios bazės kapitono pavaduotoju.

Ilgoje kapitono biografijoje visko buvo. Žvejojant Atlanto vandenyne būta ne vienos situacijos, kai kelias paras siaučiant štormui ir ritantis dešimtmetrinėms bangoms susidurta su stichijos jėga.

“Kol veikia laivo variklis, galima įveikti bet kokį štormą”, – tvirtino E.Muchinas.

Čia pat jis prisiminė, kad buvo atvejis, kai per audrą išsijungė variklis, ir nevaldomo laivo “Finskij zaliv” įgula galėjo pasitikėti tik fortūna.

“Pavyko pasukti laivą prieš bangas, o mechanikams greitai paleisti variklį. Kitu atveju nežinau, kas būtų buvę”, – prieš pusę amžiaus atsitikusius įvykius prisiminė E.Muchinas.

Jis sakę gerbiąs transporto laivyno jūrininkus, tačiau žvejai Atlante darę tai, ką transportininkai vadintų beprotybe.

Dirbdamas žvejybos laivyne, E.Muchinas tapo Kaliningrado žvejų legenda. Jo keliai ne kartą susipindavo ir su Klaipėdos žvejybos laivyno jūrininkais. E.Muchinas prisimena senosios kartos Lietuvos žvejybos laivyno kapitonus. Su jais žvejota tuose pačiuose Atlanto rajonuose, į tas pačias plaukiojančias bazes būdavo atiduodamos silkės.